,,Hanyu Qiao” (iš kinų k. „Kinų kalbos tiltas“ ) yra kinų kalbos žinių konkursas komandoms, atvykusioms iš viso pasaulio. Projekto metu dalyviai aplankė Didžiąją kinų sieną, Uždraustąjį miestą, Vasaros rezidenciją, Jiuxiang urvus, Akmenų mišką ir kitas įspūdingiausias Pekino bei Kunmingo vietas. Tačiau pagrindinis organizatorių tikslas – išsiaiškinti, kurios valstybės komanda verta būti nugalėtoja atsižvelgiant į kinų kalbos žinias, artistiškumą ir į ryšį su Kinijos kultūra. Tai jau 10-asis ,,Hanyu Qiao” konkursas, todėl organizatoriai kasmet siekia ne tik kelti vis aukštesnius reikalavimus komandoms – dalyvėms, bet ir plėsti ribas, todėl šiemet konkurse dalyvavo visos Baltijos šalys, o Lietuva – pirmąjį kartą.
Prisipažinsiu, kad apie šią kelionę sužinojau likus ne daugiau kaip mėnesiui iki konkurso, todėl laiko tinkamai pasiruošti buvo labai nedaug (kiti dalyviai dalyvavo šalių atrankose dar kovo mėnesį). Supratau, kad mano kelionės tikslas yra kuo geriau atstovauti Lietuvai, jos kultūrai ir pasinaudoti galimybe įgyti kuo daugiau patirties, susipažinti su įvairių kultūrų atstovais, pagilinti kinų kalbos žinias. Visos kelionės metu mums talkino būrys savanorių ir nepaprastai geranoriški kinų kalbos mokytojai.
Keturias dienas praleidę Pekine, Kinijos avialinijomis skridome į Kunmingą, kur mūsų jau laukė tropinis klimatas, palmės, besišypsantys organizatoriai ir universiteto miestelis, kuriame ir vyko konkursas. Pirmas konkurso etapas – tai egzaminas kinų kalba, kurį visi laikėme Junano universiteto kompiuterių klasėse. Antrojo etapo metu visos komandos turėjo kiniškai prisistatyti ir jau Kinijoje gautomis temomis pasakyti dialogus. Trečiasis etapas leido parodyti savo gebėjimus, atskleisti talentus, todėl visą rytą ir popietę Junanas skambėjo nuo kiniškų dainų, šokių, eilių, dalyviai turėjo galimybę pademonstruoti ir kaligrafijos, tapybos, piešimo, karpymo įgūdžius.
Pirmasis etapas praėjo labai sklandžiai, kalbas išmokome ir sėkmingai palikome sceną nespėjus nuskambėti įspėjamajam skambučiui. Antram etapui su komandos nariu pasirinkome atskirai rodyti savo talentus. Artiomas atliko sportinės aerobikos triukus, aš pristačiau savo popieriaus karpymo darbus, o jau ant scenos pabaigiau dar vieną karpinį. Pasitaikė komandų, kurias galbūt sukaustė nekuklios publikos dėmesys, bet nė viena pauzė nebuvo praleista pro akis ir net nesėkmės atveju skambėjo palaikantys plojimai, o dalyviai savo „priešininkus“ palaikė kaip tos pačios komandos narius. Teko pabūti tiek vienoje, tiek kitoje barikadų pusėje, todėl žinau, kad nėra nieko geresnio, nei priversti visiškai sutrikusį žmogų nusišypsoti ir jaukiai pasijausti ant scenos, o susidūrus su nelaime smagu išgirsti, kad nėra nė vieno, norinčio tave pažeminti. Štai tokia teigiama ir šeimyniška energija tęsėsi viso projekto metu.
Pasibaigus trims etapams, į kitą turą pateko 20 komandų, kurios turėjo įveikti šiais laikais paplitusius pabėgimo kambarius. Užduotyse buvo pateikta daug kinų kultūros, literatūros detalių. Jie siekė kilnaus tikslo ir visi iškritusieji labai juos palaikė. Tarp pastarųjų atsidūrė ir Lietuvos komanda, tačiau kaip dalyviai, apsilankę Kinijoje tik antrą kartą, o Kunminge – pirmą, galėjome sau leisti atsipalaiduoti ir mėgautis viskuo, kas mus supo. Oras buvo nuostabus, sunku buvo patikėti, kai išgirdome, kad Lietuvoje pirmą kartą pasnigo. Maisto, pramogų, veiklų ir kasdienių nuotykių netrūko, todėl dienos ėjo pernelyg greitai ir netrukus atėjo pabaiga, finalas. Turėjome paruošti bendrą dalyvių pasirodymą, viskas vyko arenoje, mus supo kameros, įtakinga komisija, bet mums jaudintis reikėjo mažiausiai, nes jau buvome apdovanoti teise mokytis Kinijoje kinų kalbos pusę metų su stipendija. Pabėgimo kambarius įveikusios Rusijos, JAV, Australijos, Mongolijos ir Mozambiko komandos varžėsi finale, tačiau dėl artistiškumo, publikos ovacijų ir kinų kalbos tarimo pergalę pasiekė JAV komandos merginos.
Šią akimirką, kai emocijos dar visiškai šviežios, galiu prisipažinti, kad šis „Hanyu Qiao“ konkursas – tai geriausias dalykas, nutikęs mano gyvenime. Tai buvo trys savaitės pačių įvairiausių jausmų, potyrių ir keisčiausių posūkių bei sprendimų. Jeigu pradžioje jaučiausi tarsi įmesta į nežinią, tai pabaigoje paliekant šią šalį ir šeimos nariais tapusius draugus iš viso pasaulio liejau ašaras. Net nežinau, kas mane labiau sužavėjo, ar dar daugiau savęs atskleidusi Kinija su nepakartojamais vaizdais, nepaprastai draugiškais gyventojais ir net visiškais kontrastais ne tik mums, lietuviams, bet kitiems europiečiams. O gal vis dėlto visa Kinija atrodė įspūdingesnė dėl mane supusių žmonių, su kurių kultūromis, kalbomis ir papročiais teko susipažinti. Pagaliau kad ir kaip ten būtų, šis projektas praturtino kiekvieną šio konkurso dalyvį ir visuomet liksiu dėkinga už tokią neįtikėtiną galimybę atstovauti Lietuvai.
Julija Aleksaitytė, VGTU inžinerijos licėjaus IV klasės mokinė